Biografija.

Kristijonas Donelaitis gimė pirmąja Naujųjų, 1714,

metų dieną Rytų Prūsijoje, Lazdynėlių kaime

laisvo valstiečio šeimoje. Yra žinoma, kad, be Kristijono,

Donelaičiai turėjo dar 3 sūnus ir 3 dukteris. Naujagimis

valstiečio šeimai buvo nauja burna. O ją maitinti nebuvo lengva,

nes valstiečiai tuo metu gyveno nepaprastai sunkiai.

Sunkų valstiečių gyvenimą nuo pat vaikystės ant savo

kailio patyrė Kristijonas. 1720 metais mirė Kristijono tėvas,

o našlė motina liko vargti su septiniais mažamečiais

vaikais.

Sunki ekonominė valstiečių padėtis, žiauri

socialinė ir nacionalinė priespauda nuo pat vaikystės stipriai

paveikė būsimo poeto sąmonę ir skaudino jo

širdį visą gyvenimą. Tai atsispindi ir jo

grožinėje kūryboje.

Kristijono kelias nuo pat pirmųjų mokslo dienų pasuko į

Karaliaučių, kur jau anksčiau buvo apsigyvenęs vyresnysis

brolis. Jis pateko į pradinę mokyklą, skirtą

neturtingiems moksleiviams. Vidurinėje mokykloje jis pradėjo

mokytis būdamas 17 metų. Pradinė mokykla greičiausiai

buvo lietuviška, o vidurinė – lotyniška. Pastarąją

jis lankė 5 metus, gerai joje įsisavino lotynų kalbą,

pramoko taip pat graikų, hebrajų, prancūzų kalbų,

lavino iškalbą, studijavo antikinę literatūrą.

1736 metų rugsėjo mėnesio 27 dieną K. Donelaitis

įstojo į Karaliaučių universitetą teologijos

fakultetą. Iš karto jis pateko į universiteto bendrabutį.

Tai rodo jį turėjus ypatingų gabumų, nes į

bendrabutį priimdavo tik labai nedaug pačių gabiausių

studentų.

Studijų metais K. Donelaitis daug dėmesio skyrė muzikai. Jis

ir vėliau mielai pats grodavo, dainuodavo, komponuodavo, kurį

laiką buvo mokykloje muzikos ir dainavimo mokytoju. Jis turėjo

puikią muzikinę klausą, nes sugebėjo net muzikinius

instrumentus gaminti.

1740 metais pavasarį K. Donelaitis baigė universitetą ir

išvyko atgal į Lazdynėlius. Pirmoji jo tarnybos vieta, į

kurią jis buvo paskirtas mokyklon muzikos mokytoju ir choro vedėju,

buvo Stalupėnų miestelis, vos už keliolikos kilometrų nuo

jo gimtinės.

Jaunasis mokytojas labai uoliai ėmėsi darbo. Stengdamasis sudominti

ir patraukti mokinius, Kristijonas Donelaitis jau čia pradėjo

rašyti pasakėčias. Jis parašė jų daugiau,

tačiau išliko tik šios: “Lapės ir gandro česnis”,

“Rudikis jomarkininks”, “Šuo didgalvis”, “Pasaka apie juodvabalį”,

“Vilks provininks”, “Ąžuols gyrpelnys”. Kai kurioms savo

pasakėčioms K. Donelaitis panaudojo dar nuo Ezopo laikų to

žanro kūriniuose sutinkamus tematinius motyvus. Tačiau ir

skolintus motyvus jis taip perdirbo, taip pritaikė savo gyvenamam metui

ir aplinkai, kad sekimo pėdsakų beveik visai nežymi. Jau

pasakėčiuose galima pastebėti kai kuriuos K. Donelaičio

stiliui būdingus bruožus (polinkį į hiperbolizavimą,

pakartojimus, išskaičiavimus, vulgarizmus ir pan.), kurie

visiškai išryškėjo žymiai vėliau sukurtame

brandžiausiame jo kūrinyje “Metai”.

Po poros metų sėkmingo darbo mokykloje K. Donelaitis buvo paskirtas

jos vedėju. Toji vieta greičiausiai atsirado dėl mokyklos

vedėjo mirties. Su jo šeima K. Donelaitis artimai bendravo, gerai

pažinojo žmoną Aną Mariją Olefant. Ji K.

Donelaičiui patiko, ir jaunojo mokytojo širdyje

įsižiebė meilės jausmai. Todėl,

išsikėlęs iš Stalupėnų, jos nepamiršo ir

1744 metais su ja susituokė. Trečiaisiais tarnybos metais,

gavęs pasiūlimą užimti Tolminkiemio parapijos klebono

vietą, K. Donelaitis dar kurį laiką delsė išsikelti

iš Stalupėnų, nes nenorėjo palikti savo mokinių,

nepasibaigus mokslo metams.

Prieš užimdamas klebono vietą, K. Donelaitis privalėjo

dar Karaliaučiaus universitete išlaikyti pastoriaus egzaminus,

kurių, baigdamas universitetą, nelaikė. 1743 spalio

mėnesį, jis išlaikęs egzaminus, netrukus

išsikėlė į naująją paskyrimo vietą, ir jau

lapkričio 24 dieną pradėjo eiti dvasininko pareigas.

Pradėjęs eiti savo pareigas, jaunasis klebonas iš karto

pasirodė labai uolus. Toks jis pasiliko ir visą gyvenimą.

Beveik niekur iš tolminkiemio neišvykdamas, K. Donelaitis

tuokė savo parapijiečius, krikštijo jų vaikus, laidojo

mirusiuosius, reguliariai atlikinėjo bažnytėlėje

nustatytas pamaldas, sakė pamokslus iš ryto vokiškai, o po

pietų lietuviškai.

Klebono pareiga buvo tvarkyti Tolminkiemio bažnyčiai bei

pastorių našlėms priklausantį beveik 40 ha ūkį.

Ir tą darba K. Donelaitis stengėsi kuo geriau atlikti. Tačiau

poetiškai K. Donelaičio prigimčiai visi tie darbai buvo sunki

našta, kurią jis vilko kantriai, nors be meilės.

Iš įvairių išlikusių aktų ir dokumentų

matyti, kad K. Donelaitis buvo veiklus žmogus, geras administratorius,

sumanus visuomeninių reikalų organizatorius. Vietoje

begriūvančios Tolminkiemio bažnytėlės jis 1756

metais parapijos ir valdžios lėšomis pastatydino naują,

mūrinę.

Nuo įvairių pareigų ir viešųjų reikalų

laisvu metu K. Donelaitis nemėgo dykinėti. Jis rūpestingai

augino savo paties pasodintą sodą, šlifavo optinius stiklus,

gamino barometrus, termometrus, laikrodžius bei muzikos instrumentus.

Tais savo darbais jis buvo plačiai žinomas apylinkėje.

Gyvendamas toli nuo didesnių šalies centrų, K. Donelaitis ir

nuo svarbesnių to meto politinio gyvenimo įvykių laikėsi

nuošaliai. Giliai pasinėręs į savo aplinką, į

kasdeninius darbus bei rūpesčius, jis kokios nors platesnės

dirvos savo veiklai už Tolminkiemio ribų neieškojo.

Lietuvių literatūros laimei jis visą savo kūribinę

energiją skyrė poezijai ir svarbiausią savo gyvenimo

etapą Tolminkiemyje apvainikavo talentinguoju kūriniu “Metai”.

Tačiau, kai 1780 vasario mėnesio 18 dieną K. Donelaitis

mirė, jo parapijiečiai ir artimieji draugai Tolminkiemio

bažnyčioje palaidojo jį kaip parapijos kleboną,

nagingą įvairių muzikos ir fizikos instrumentų

dirbėją, garbingą dvasininką ir puikų

žmogų, bet labai mažai kam žinomą poetą.

K. Donelaičio grožinė kūryba, įvairūs jo

raštai, dokumentai ir kitokia archyvinė medžiaga, o taip pat

literatūra apie jį duoda pagrindo teigti, kad įžymusis

lietuvių tautos poetas buvo ne romus ir nuolankus nuošalaus

Rutų Prūsijos bažnytkaimio protestantų pastorius, o

didelių gabumų, aukšto intelektinio pajėgumo, turtingos

dvasios ir sudėtingos natūros asmenybė. Jis pilnas

kūrybinės energijos praktinei veiklai, tiesus ir

drąsus,jaučiąs savo asmens vertę ir ginąs savo

garbę, mokąs nuoširdžiai mylėti ir aistringai

neapkęsti, aštria ironija triuškinti priešą ir

švelniu žodžiu prašnekti draugą. Poetas mylėjo

gyvenima, ponų ir valdininkų engiamus būrus ir gimtosios

žemės laukus. Tačiau jam nemaža teko kentėti, nes

gyveno ir veikė niūrioje feodalizmo gadynėje, kai visur, jo

paties žodžiais tariant, viešpatavo “neteisingumas,

neteisumas, palinkimas valdytis, savanaudiškumas, šykštumas”.

“Metai”

K. Donelaitis “Metus” pradėjo rašyti apie 1765 metus, 1773-1774

metais poetas perrašė savo poemos paskutinį variantą,

turinti beveik 3000 eilučių.

Tuo metu daugelio Europos tautų rašytojų kūryboje buvo

tradicinės tematikos poemų apie kaimo gyvenimą įvairiais

metų laikais. Kartas nuo karto ir Rytų Prūsijos

periodinėje spaudoje pasirodydavo eiliuotų kūrinių apie

metų laikus su plačiais gamtos paveikslais. Bet gyvendamas

nuošaliai, vargu ar galėjo K. Donelaitis greitai susipažinti

su naujausia literatūra, kažin ar tie kūriniai jam buvo

žinomi.

K. Donelaitis, pasiėmęs savo amžininkų tradicinę

temą apie keturis metų laikus, valstiečių gyvenimą

ir kaimo gamtą, pavaizdavo kitaip, negu jo pirmtakai ir amžininkai,

iš kitokių visuomeninių pozicijų ir perdėm

realistinėmis išraiškos priemonėmis. Autorius regi XVIII

amžio Rytų Prūsijos valstiečių gyvenimą jų

pačių akimis, vertina įvykius ir reiškinius iš

valstietiškų pozicijų.. jis stebi gyvenimą ne iš

šalies, o pats veržiasi į vaizduojamas situacijas, kartu su

veikiančiais būriais reiškia savo pasipiktinimą arba

pritarimą.

K. Donelaitis aštriomis ir neįprastinėmis satyros

priemonėmis kaip tikras valstietis pasmerkia dvarą, parodo jo

išnaudotišką charakterį, apdainuoja sunkų ir

alinantį baudžiavinį būrų darbą. Jis

valstiečio buities neidealizuoja, nesimėgauja dirbtinėmis

poetinėmis puošmenomis, dažnai sutinkamos tų metų

poezijoje.

K. Donelaičio veikėjai yra individualizuoti, jie veikia

konkrečiose ir charakteringose situacijose, nėra sauso ir

schematiško aprašinėjimo, kaip ano meto grožinėje

literatūroje. Paprasta, liaudiška K. Donelaičio poemos kalba

žymiai skyriasi nuo klasicizmo ir sentimentalizmo literatūrai

būdingos kalbos, kuri buvo artima tik kilmingiesniems ir beveik visai

svetima plačiosioms liaudies masėms.

Talentinga, bet savo metu gal dar kiek per ankstyva K. Donelaičio

kūryba ne iš karto buvo pripažinta. Gal būt tai atsitiko

dėl to, kad poema buvo parašyta mažai kam težinoma

lietuvių kalba. Žymus XIX amžiaus rusų filologas A.

Aleksandrovas teisingai yra pastebėjęs: “Jeigu K. Donelaitis savo

kūrinius būtų parašęs viena kuria

didžiųjų kalbų, tai jis būtų visuotiniai

pripažintas didžiųjų poetų eilėje kaip vienas

iš pirmųjų.”

Plačiausio pripažinimo ir didžiausio populiarumo K. Donelaitis

pasiekė tik tarybiniais laikais, kai jo raštai pasidarė

lengvai prieinami ir liaudžiai, kai talentingieji poeto kūriniai

per vertimus į rusų ir kitokias kalbas peržengė savo

gimtosios šalies sienas.

Autorius – Dmitrijus Škulis.

Naudota literatūra – K. Doveika “Kristijonas Donelaitis”.

Naujamiesčio vid. mokykla, Vilniaus m.

1999 m.